Eucharistija

IV klasę pradedantys vaikai savoje parapijoje yra ruošiami Eucharistijos sakramentui. Pasirengimo pamokos vyksta parapijos namuose per visus mokslo metus (registracija vyksta bažnyčioje rugsėjo mėnesį). Besiruošiantieji priimti Pirmąją šv. Komuniją kartu su savo tėveliais sekmadieniais dalyvauja Šv. Mišiose.

Eucharistija yra ,,viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė”, nes tai yra pats Kristus. Ištikima Viešpaties nurodymui Bažnyčia nepaliauja dariusi to, ką jis darė savo kančios išvakarėsė, kai, mylėdamas savuosius, parodė savo meilę iki galo. Norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo Prisikėlimo dalininkais, Jėzus Kristus įsteigė Eucharistiją, kur duona ir vynas slėpiningu būdu tampa Jo Kūnu ir Krauju.

Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties nurodymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant. Ypač sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys rinkdavosi ,,laužyti duonos”, ir taip iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama.

Eucharistija yra dėkojimas Tėvui ir jo pašlovinimas, Kristaus ir Jo Kūno aukos atminimas, Kristaus buvimas čia ir dabar, Jo žodžių ir Jo Dvasios galia.

Vieningai susirinkę prie Jo aukos ir puotos stalo, klausomės Jo žodžio, dėkojame už gautas malones, dalyvaujam ir priimam savo gyvenimo Viešpatį Komunijoje.

Kas nori priimti Kristų eucharistinėje Komunijoje, turi būti malonės būklėje. Jei kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, negali priimti Eucharistijos, jei prieš tai nėra gavęs atleidimo Sutaikinimo sakramentu. Eucharistijos priėmimas tvirčiau suvienija priimantįjį su Viešpačiu, atleidžia lengvąsias nuodėmes ir saugo nuo sunkiųjų.

Po Eucharistijos esame siunčiami savo darbu ir gyvenimu tęsti Viešpaties misiją ir kurti meile, tiesa ir teisingumu pagrįstą pasaulį.

Eucharistija (Švenčiausiasis Sakramentas)

„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“ / Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1323 /

Šventoji Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Viešpats, norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo Prisikėlimo dalininkais, įsteigė Eucharistiją, kurioje Jis duoda valgyti Duoną – savo Kūną ir gerti iš savo Kraujo taurės. „Tai darykite mano atminimui“, – sakė Jis. Tikintieji, Krikšto sakramentu iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje, švęsdami šv. Mišių auką – Eucharistiją.

Kam teikiamas Eucharistijos sakramentas?

Šv. Mišių metu kiekvienam pakrikštytam, sulaukusiam pakankamo protinio subrendimo ir žinančiam pagrindines katalikų tikėjimo tiesas tikinčiajam, esančiam malonės stovyje, t. y. neturinčiam sunkių nuodėmių.

Sekmadienio Eucharistija patvirtina visą krikščionio gyvenimą. Todėl tikintieji turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pav.: liga, kūdikio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Dalyvavimo šv. Mišiose įsakymą įvykdo tas, kas šventės dieną (arba jos išvakarėse) dalyvauja švenčiamoje Eucharistijoje. Kas sąmoningai nepaiso šios pareigos, sunkiai nusideda. Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Bažnyčia moko, jog visi pakrikštytieji, esantys malonės stovyje, gali vertai priimti Eucharistiją. O kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs katalikas, turi pareigą (jos nepaisymas yra nuodėmė) bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją.

Pasirengimas

Pirmoji išpažintis ir Pirmoji Šv. Komunija

Vaikai, norintys priimti šiuos sakramentus turi iki rugsėjo vidurio užsiregistruoti bažnyčioje. Pasiruošimas Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams vyksta parapijos bendruomenėje metus laiko.

Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime.

Į Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus vedančios katechezės uždavinys – lydėti vaiką jo tikėjimo augimo kelionėje, todėl svarbu, kad vaikas tikėjimo tiesų pažinimą ir bendruomeniškumo jausmą įgytų laipsnišku ir sistemingu dalyvavimu parapijos susitikimuose. Ruošimosi minėtiems sakramentams trukmė – vieneri mokslo metai, kviečiant vaikus vienam užsiėmimui per savaitę. Vaikai ir jų šeimos nariai raginami dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose. Užsiėmimai parapijojos namuose vyksta sekmadieniais ar kitomis nustatytomis dienomis. Vaikai su tėveliais dalyvauja šv. Mišiose ir įtraukiami į patarnavimą liturgijai.

Suaugusieji Sutaikinimo, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams ruošiami atskirai.

Eucharistijos šventimas – šv. Mišios

Šv. Mišios – tai Kristaus ir visos Bažnyčios, o ne atskiro tikinčiojo, Auka, todėl Bažnyčia kviečia mus šv. Mišiose dalyvauti pilnai, sąmoningai ir bendrai.

Pilnas dalyvavimas šv. Mišiose yra tada, kai jose dalyvaujame nuo pradžios iki pabaigos ir jų metu priimame šv. Komunija. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali jos realiai priimti, tuomet reikia stengtis, sužadinus savyje troškimą, kviesti Viešpatį dvasinei vienybei. Šv. Komunijos galime eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Pageidautina, kad šv. Komunija būtų priimama šv. Mišių metu, prie Viešpaties stalo artinantis drauge su visais tikinčiaisiais.

Sąmoningai dalyvaujame šv. Mišių šventime tada, kai suprantame jų sąrangą, liturgijos prasmę, apeigų reikšmę ir savo dvasia įsijungiame į Bažnyčios maldą bei Kristaus auką.

Bendrai dalyvaujame šv. Mišiose tuomet, kai drauge su visa bendruomene meldžiamės, giedame, atsakome į kunigo kreipinius, stojame ar klaupiame, kaip tai numato liturgijos eiga.

Šv. Mišios turi dvi pagrindines dalis – Žodžio ir Aukos liturgiją

Žodžio liturgijoje mes klausome Dievo Žodžio ir Bažnyčios mokymo, išpažįstame savo tikėjimą bei meldžiame Dievą, prašydami malonių sau ir visai Bažnyčiai.

Aukos liturgijoje švenčiame tris svarbius momentus: aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv. Komuniją).

Aukojimo metu atnešame duoną ir vyną kaip mūsų atnašą Dievui, į kurią mes sudedame savo darbą, troškimus, džiaugsmus ir kančias.

Perkeitimo metu Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju – sudabartinama (t. y. tampa mums aktualia) vieną kartą ir visiems laikams Kristaus ant kryžiaus paaukotoji auka, kuria Jis mus sutaikino su Dievu.

Susivienijimo arba vienybės pokylio metu, valgydami tą pačią sulaužytą Duoną ir gerdami iš vienos Taurės, mes tikrai ir realiai vienijamės su Kristumi ir tarpusavyje.

Eucharistijos priėmimas – Šv. Komunija

Sąlygos šv. Komunijai priimti

Norint vaisingai priimti šv. Komuniją, pirmiausia reikia būti pašvenčiamosios malonės stovyje, todėl, jei turime sunkią nuodėmę, reikia atlikti sakramentinę išpažintį, antraip padarytume šventvagystės nuodėmę. Turint lengvų nuodėmių galima eiti šv. Komunijos, prieš tai šias nuodėmes apgailėjus ir už jas Viešpaties atsiprašius. Bažnyčioje galioja eucharistinio pasninko reikalavimas, būtent 1 val. susilaikyti nuo valgio (pasninko nelaužo vanduo ar vaistų vartojimas). Taip pat labai svarbi pagarbaus šv. Komunijos priėmimo sąlyga – susitikimo su Kristumi troškimas. Priėmus šv. Komuniją, t. y. priėmus patį Viešpatį, reikia bent keliolika minučių susitelkti padėkos maldai. Padėkoti galima mintimis, savais žodžiais ar maldaknygės madomis.

Šv. Komunijos vaisiai

Kokių malonių mes gauname priimdami šv. Komuniją? Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu šv. Komunija tikintįjį tvirčiau suvienija su Viešpačiu. Ši vienybė su Kristumi ugdo ir išskleidžia žmoguje antgamtinį gyvenimą: padidina pašvenčiamąją malonę ir suteikia veikiančiųjų malonių, kurios padeda ugdyti dorybes. Sakramentinė Komunija išvaduoja iš lengvųjų nuodėmių ir apsaugo nuo sunkiųjų, tokiu būdu ją priimantiems tampa amžinojo gyvenimo laidu.

Atgaila (Sutaikinimo sakramentas)

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“ ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1422)

Kam teikiamas Atgailos sakramentas?

Kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Mūsų bažnyčioje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatdėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Kada reikia eiti išpažinties?

Tada, kada yra padaroma sunki nuodėmė, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties galima eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę. Bažnyčios įsakymas kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinant išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą.

Pasirengimas

Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti. Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).

Pavyzdys sąžinės patikrinimui

Atgailos sakramento apeigos

Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailestis už nuodėmes, kuris gali būti tobulas ir netobulas. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad mes įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią, gailestis vadinamas „tobulu“. Jei gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan. – „netobulas“ gailestis. Tačiau gailestis už nuodėmes niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis, sujungtas su pasiryžimu nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį.. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.

Išpažintis

Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami, nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, o po to pasakyti mažąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, ar dažnai ar retai jos pasitaiko (pav.: kasdien, keletą kartų savaitėje ir pan.). Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po išpažinties turime atlikti kunigo nurodytą atgailą, atitaisyti kitam padarytą medžiaginę ar moralinę skriaudą, saugotis aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.

Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:

• Sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė.
• Sutaikinimas su Bažnyčia.
• Už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas.
• Sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda.
• Suteikimas veikiančiųjų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti aplinkybių, stumiančių į nuodėmę.

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Šiuo sakramentu yra atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui. Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge atgailaujantys sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.

Kristus panorėjo, kad visa jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo Kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila, yra liturginis veiksmas. Atgailos sakramentą sudaro penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.

Atgailos sakramentas dar vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Atsivertimas yra Evangelijos, kuri mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi, esmė. Šios draugystės besąlygiška nuostata – atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia.