Krikštas

Katalikų tėvų pareiga – gimusį kūdikį nedelsiant pakrikštyti. Krikštas suteikiamas savos parapijos bažnyčioje. Krikštijamiesiems rekomenduojame duoti krikščioniškus vardus, kad jie turėtų šventąjį globėją ir gyvenimo pavyzdį. Jei vardas nekrikščioniškas - būtinas antras krikščioniškas vardas.

Vaikučiai mūsų bažnyčioje krikštijami daugiausiai šeštadieniais, bet galima ir kitą savaitės dieną. Susitarti dėl krikšto dienos ateiti bent prieš savaitę žinant smulkiai viską apie vaiką, tėvus ir krikštatėvius. Krikštui reikalinga žvakė ir krikšto rūbelis.

Nekrikštyti vaikai nuo 7 metų amžiaus ir vyresni Krikštui parengiami pagal vaikų rengimo Pirmajai Komunijai programą.

Suaugęs žmogus gali būti krikštijamas tik jo paties prašymu bei dalyvauti ruošimo suaugusių sakramentams (Katechumenatas) programoje. Besiruošiantis Krikštui turi žinoti katalikų tikėjimo pagrindus, pasiryžti jų laikytis ir gyventi krikščionišką gyvenimą.

Apie Krikšto sakramentą

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1213)Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsijungia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, tai prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.

Kam Krikšto sakramentas teikiamas?

Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai). Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima.

Kas gali krikštyti?

Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas yra švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.

Esant rimtai priežasčiai (pav.: kūdikiui esant mirties pavojuje), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pilant ant galvutės vandenį, ištaria trejybinę formulę. Sakoma: „Jonai (Ona) aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.

Krikštatėviai

Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas. Krikštijamojo ar jo krikštatėvio kunigas klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės“. Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesnei nei 16 m. tvirtai tikintys katalikai (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau ne katalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Krikštatėviais gali būti pilnai įkrikščioninti asmenys t. y. patys priėmę Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Jei kviečiama kartu gyvenanti pora, tuomet jie turi gyventi Bažnyčios palaimintoje santuokoje.