Atgaila

IV klasę pradedantys vaikai savosios parapijos katecheto yra ruošiami Atgailos sakramentui. Pasirengimo pamokos vyksta parapijos namuose spalio - kovo mėnesiais (registracija vyksta bažnyčioje rugsėjo mėnesį). Besiruošiantieji šiams sakramentui kartu su savo tėveliais sekmadieniais dalyvauja Šv. Mišiose.

Sutaikinimo sakramentas yra mūsų atsivertimo, susitaikymo ir bendrystės šventė. Dievas – Gailestingumo Tėvas, Bažnyčia – brolių ir seserų bendruomenė priima ir vėl priglaudžia savo mylimą žmogų, kai jis sugrįžta, gailisi dėl savo praeities ir vėl iš naujo ryžtasi gyventi pagal Evangeliją.

Sutaikinimo sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam, kad neteisingai gyvenom, atsisakėm gėrio, buvom savanaudiški.

Nuodėmė pasirodo įvairiausiais pavidalais, kai pajungiame kitą savo užmačioms arba vengiame sutikti jį su meile. Nuodėmė žaloja ir asmens, ir visuomenės gyvenimą. Sunkia nuodėme krikščionis atsiskiria nuo Dievo. Tačiau dauguma iš mūsų vis dėlto nuklysta nuo Dievo ir Bažnyčios įsakymų.

Sutaikinimo sakramento šventė atkuria mūsų bendrystę su Dievu ir Dievo tauta. Tai Dievo dovana tikinčiajam.

Atgaila (Sutaikinimo sakramentas)

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“ ( Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1422)

Kam teikiamas Atgailos sakramentas?

Kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Atgailos sakramentas yra būtinas žmogaus išganymui. Mūsų bažnyčioje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatdėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Kada reikia eiti išpažinties?

Tada, kada yra padaroma sunki nuodėmė, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties galima eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę. Bažnyčios įsakymas kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinant išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą.

Pasirengimas

Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti, už jas gailėtis, ryžtis nebenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti. Pirmiausia reikia nuodėmes atsiminti – tai vadinamasis sąžinės tyrimas (patikrinimas).

Pavyzdys sąžinės patikrinimui

Atgailos sakramento apeigos

Atlikus sąžinės tyrimą, reikia Dievo atsiprašyti, t. y. gailestis už nuodėmes, kuris gali būti tobulas ir netobulas. Atgailos sakramentas – tai ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas. Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti iš tikėjimo kylantys motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, kai atsiprašome suprasdami, kad mes įžeidėme savo gerąjį Tėvą, paniekinome Jo gerumą ir meilę, kad pasidavėme netvarkingam polinkiui prieš Dievo valią, gailestis vadinamas „tobulu“. Jei gailimasi dėl kitų motyvų: kad darydami nuodėmes užsitraukėme pasmerkimą amžinybėje, kad galime susilaukti blogio atpildo ir pan. – „netobulas“ gailestis. Tačiau gailestis už nuodėmes niekuomet nebus geras, jei jo nelydės nusistatymas, kiek žmogiškos jėgos leis, daugiau nebenusidėti ir vengti aplinkybių, vedančių į nuodėmę. Tobulas gailestis, sujungtas su pasiryžimu nebenusidėti, jei nėra galimybės atlikti sakramentinę išpažintį, atleidžia nuodėmes, tik su sąlyga, kad artimiausiu metu, kai bus galimybė, atliksime išpažintį.. Kad Atgailos sakramentu gautume nuodėmių atleidimą, pakanka ir netobulo gailesčio, tačiau reikia stengtis suprasti tikrąją nuodėmės žalą ir giliausią gailesčio prasmę.

Išpažintis

Apgailėję savo nuodėmes, turime jas išpažinti kunigui, t.y. mes patys save turime nuteisti, atskleisdami sielos žaizdas Dievo ir Bažnyčios įgaliotam atstovui, kad iš Dievo ir jo tautos sulauktume atleidimo. Išpažintyje turime atskleisti savo sąžinės netobulumus nieko neslėpdami, nei perdėdami. Pirmiausia reikia pasakyti sunkiąsias nuodėmes ir jų skaičių, o po to pasakyti mažąsias, kasdienes nuodėmes, primenant, ar dažnai ar retai jos pasitaiko (pav.: kasdien, keletą kartų savaitėje ir pan.). Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po išpažinties turime atlikti kunigo nurodytą atgailą, atitaisyti kitam padarytą medžiaginę ar moralinę skriaudą, saugotis aplinkybių, vedančių į anksčiau padarytus nupuolimus.

Kai yra išpildomos visos Atgailos sakramento sąlygos, kunigo tariamais atleidimo žodžiais: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių…“ gauname nuodėmių atleidimą ir Atgailos sakramentu teikiamų malonių.

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai:

• Sutaikinimas su Dievu, kai sugrąžinama pašvenčiamoji malonė.
• Sutaikinimas su Bažnyčia.
• Už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas.
• Sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda.
• Suteikimas veikiančiųjų malonių, padedančių nugalėti pagundas, vengti aplinkybių, stumiančių į nuodėmę.

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Šiuo sakramentu yra atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių pasekmių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui. Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge atgailaujantys sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.

Kristus panorėjo, kad visa jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo Kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes jis pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila, yra liturginis veiksmas. Atgailos sakramentą sudaro penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena, rūpestingai atlikęs sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, nebent fizinė ar moralinė negalimybė atleistų nuo tokios išpažinties.

Atgailos sakramentas dar vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią į Tėvo, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę, namus. Atsivertimas yra Evangelijos, kuri mums skelbia džiugią naujieną apie Dievo draugystę su žmogumi, esmė. Šios draugystės besąlygiška nuostata – atleisti ir pasigailėti. Jėzuje Kristuje atsispindi Dievo meilė kiekvienam žmogui, netgi nusidėjusiam. Atsiliepdami į Dievo gailestingumą, pakrikštytieji turėtų gyventi kaip tie, kuriems atleista ir kurie patys atleidžia.