Visą vasarą Garliavos Roko Šliūpo polikliniką puošę Kristinos Marijos Aganson paveikslai lietuvio akiai neįprastais potėpiais traukė ne vieno į polikliniką atėjusiojo dėmesį. Savo darbus medicinos darbuotojams ir poliklinikos svečiams pristačiusi autorė atviravo, kad jie paprastai gimsta visiškoje tyloje, skambant rytietiškai muzikai, ir pajuokavo, kad, prispyrus bėdai, sukurtais paveikslais galima numalšinti ir alkio jausmą.
Taikant daugiau nei tris tūkstančius metų gyvuojančią kinų tapybos techniką, naudojami iš gamtinių medžiagų pagaminti dažai ir tušas, o piešiama ant plonyčio ryžių popieriaus. „Kinų dailininkai be jokio vargo su savimi iš vienos vietos į kitą gali gabenti sukurtus paveikslus. Jau senovėje į ritinėlį suvyniotą paveikslą jie įdėdavo į specialų dėklą. Kinų dailininkai savo darbų nerėmina, piešinio galuose pritvirtina medinius pagaliukus, kurie, išvyniojus ir pakabinus paveikslą, ištiesina popieriaus lakštą“, – apie kinų dailininkų darbo detales pasakojo K. M. Aganson.
Vaikų krikščioniško ugdymo draugijos renginiuose ir seminaruose paskaitas skaitanti K. M. Aganson prisipažino, kad jos kasdienybė nėra rami, tenka daug keliauti tiek po Lietuvos miestus, tiek po užsienio šalis, daug bendrauti su žmonėmis, todėl neretai jaučianti ramybės, susikaupimo savyje, tylos stoką. Tradicinė kinų tapyba menininkę patraukusi būtent tuo, kad tapymo procesas vyksta tyloje, grojant kinų muzikai, o į studiją susirinkę žmonės tarpusavy nekalba.
„Tapybos procesas – tai tarsi meditacija. Jis man padeda sukurti pusiausvyrą tarp įtempto darbo, intensyvaus bendravimo ir pabuvimo savyje, mintyse, ramybėje“, – pasakojo dailininkė. Ji džiaugėsi, kad, turėdama medikės išsilavinimą, gali pabūti būtent jų draugijoje ir tuo, kad į susitikimą pakviesta Garliavos meno mokyklos akordeono klasės mokytoja su savo mokiniu priminė vaikystės dienas, kai pati dailininkė mokėsi groti akordeonu.
Lengvi teptuko potėpiai, kelios grakščios linijos ir plonyčiame popieriaus lakšte žiedais skleidžiasi medžio šaka, nutūpia paukštis, pražysta lotosas ar išsilieja peizažo motyvas. Kinai šia tradicine tapymo technika tapo vos kelis gamtos objektus – bambuką, lotoso žiedą, chrizantemą, žydinčią slyvą. Kiekvienas jų simbolizuoja kinų kultūroje vertinamas savybes – gyvenimo jėgą, tyrą grožį, ilgaamžiškumą, garbingumą.
Pasak menininkės, kiekvienas kinų dailininkas po kruopščių ir ilgų studijų pas mokytoją išeina į kalnus ir gyvendamas tarsi atsiskyrėlis ieško vieno, jo dvasiai artimiausio motyvo, leidžiančio atskleisti vidinę emociją ir mintį. Po kelis metus trunkančių paieškų atradęs savo vaizdinį, dailininkas jį piešia visą gyvenimą, vis labiau į jį įsigilindamas, su juo susitapatindamas, suprasdamas ir perteikdamas gilią filosofinę mintį.
Tradicinės kinų tapybos paslaptis ir techniką atradusi ir pradėjusi praktikuoti Lietuvoje, K. M. Aganson apgailestavo, kad nors yra aplankiusi ne vieną rytų šalį, pačioje Kinijoje dar neteko lankytis. „Vis tik turėjau progų savo akimis pamatyti rytietiškų kraštų gamtą. Neišdildomą įspūdį paliko lotoso žiedai. Juos fotografavau, dariau eskizus, tikiuosi, patirtas įspūdis man padės tapant atskleisti nepaprastą jų grožį“, – įspūdžiais su poliklinikos medicinos darbuotojais dalijosi K. M. Aganson.
Daugelyje menininkės darbų galima pastebėti paliktą tuščią erdvę. „Tai – speciali kompozicijos detalė, paliekama paveikslą stebinčio žmogaus mintims ir vaizduotei“, – teigė menininkė.
 |  |
 |  |