Yra Lietuvoje toks kelias, kitaip dar vadinamas Rojaus keliu, kuriuo važiuojantys istorikai ir gidai negali išlaikyti liežuvio už dantų. O turistai autobusuose mažai sėdi — ir vėl pilis, ir vėl piliakalnis, ir visur — gražuolis Nemunas. Panemunės pilys — taip vadinasi maršrutas, kurį mums paliko prabėgę amžiai. Nuo Raudondvario beveik iki pat Jurbarko vingiuoja kelias: iš vienos pusės — Nemunas, iš kitos — skardžiai su pilimis, menančiomis dar kunigaikščio Vytenio laikus — tryliktąjį amžių.
Pilys ir piliakalniai seka viena po kitos: Raudondvario Tiškevičių rūmai, Palemono kalnas, Belvederio dvaras, Gedimino kapo piliakalnis, Veliuonos dvaro sodyba, Raudonės, Panemunės pilys. Tai tik rėmai, kuriuose įspraustas dainomis austas Lietuvos grožis.
Mokslo metams artėjant į pabaigą, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos 5e ir 5c klasių mokiniai kartu su auklėtojomis D. Rimiene ir D. Žigeliene bei šauniąja kelionių vadove O. Kluodiene nutarė pakeliauti šiuo maršrutu, pasigėrėti nuostabiais gamtos peizažais, susipažinti su senuosius laikus menančia Lietuvos istorija.
Pasivaikščioję Raudondvario pilies teritorijoje, mokiniai prisipažino, jog dvaro arklidžių architektūra atrodo įspūdingesnė nei gyvenamųjų pastatų.
Toliau — Belvederio dvaras ir parkas. Dvaro rūmai, itališkos vilos tipo, pastatyti ant aukšto Nemuno kranto. Į pastatą veda 365 laiptų pakopos. Belvederis itališkai reiškia „gražus vaizdas“. Šiandien Belvederio rūmuose vertingiausia čia gyvenusių didikų koplyčia, po kuria yra išlikę giminės laidojimo navos.
Nuo Belvederio jau matosi ir Seredžiaus Palemono kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Palemono kalnas minimas Lietuvos metraštyje, legendiniame pasakojime apie romėnišką lietuvių kilmę.
Neva Romos kunigaikštis Palemonas per Baltijos jūrą, Kuršių marias ir Nemuną atplaukė iki Dubysos. Čia apsistojo, o lietuvių karališku krauju neabejojantys istorikai Seredžiaus piliakalnį pavadino Palemonu.
Dar už kelių kilometrų, važiuojant palei Nemuną, atsiveria Veliuonos miestelio vaizdai. Į aukštutinę miestelio dalį yra tik vienas kelias — tarp dviejų didžiulių piliakalnių. Vienas kalnų vadinamas Gedimino kapo piliakalniu. Daug prakaito teko išlieti, kol įkopėme į abu piliakalnius!
Veliuona garsėja klasicistinės architektūros paminklu — Veliuonos dvaro sodyba su parku. Čia gausu retų augalų. Parke ilgai ieškojome itin reto tulpmedžio, gėrėjomės didžiausia Lietuvoje tuja, akmenyje netoli bažnyčios radome įspaustą Marijos pėdą. Pasigėrėję Veliunos vaizdais, pajudėjome Raudonės link.
Raudonės pilis ir parkas — viena gyvybingiausių šalyje istorinių pilių, nes čia kasdien zuja vaikai. Pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Pilies bokštas siekia 33,5 metro. Nelengva, tačiau linksma užduotis buvo pasiekti jo viršūnę, nuo kurios atsivėrė įspūdinga Panemunės panorama.
Raudonės parke dar išlikusi liepų alėja, kuria kadaise vaikščiojo ponios pūstomis suknelėmis. Pasivaikščiojo ja ir mūsų smalsučiai. Viename medyje radome įaugusią geležtę, prie kurios rišdavo nusikaltusius baudžiauninkus. Leidžiantis Nemuno link, ieškojome žaibo nutvilkyto Gedimino ąžuolo, po kuriuo, anot legendos, didysis kunigaikštis puotavo paskutinį kartą.
Atgaivinti pavasarinio lietaus, artėjome prie Panemunės pilies, sužavėjusios visus
įspūdingu bokštu, kaskadiniais tvenkiniais ir gilia istorija. Nors pilies bokštuose žiojėja šaudymo angos, istorikai teigia, kad čia didelių mūšių nebuvę.
Geriau pažinę Lietuvos istoriją, pasimankštinę kopiant į piliakalnius, vykome pas bitininkus į Medaus slėnį, kur mūsų laukė edukacinė programa, šilta mėtų arbata, įvairių rūšių medus bei ypatingo skonio meduolis, kepamas tik šioje sodyboje pagal unikalų receptą. Vaikų žodžiais tariant, „labai labai graži gamta, visur žaluma, o bičių medus nerealus. Ypač skanu jį užsigerti žolelių arbata. Bičių meduolis nežmoniškai skanus, tik gaila, kad nebuvo galima jo nusipirkti. “
„Kad ir lietus lijo, buvo vistiek smagu. Patiko prie Nemuno, kur akmenėlius mėtėm, kopdami į Velėnos kalną, daug riebalų numetėm. Baimės sukėlė kopimas į Raudonės pilies bokštą, bet į jį užlipti buvo verta. Panemunės pilis atrodė galinga ir stipri.“
„...net neįsivaizdavau, kad yra tiek daug medaus rūšių.“
Namo grįžome pavargę bet laimingi, o kelionę geriausiai apibūdino žodžiai: „ ...dabar žinau, kodėl šis kelias-Rojaus, norėčiau čia dar kartą sugrįžti“.
Nuoširdų ačiū tariame geografijos mokytojai O. Kluodienei, visą kelią mus lydėjusią įdomiais pasakojimais.
Garliavos Jonučių vidurinė mokykla
D Rimienė 5e kl. auklėtoja
D. Žigelienė 5c kl. auklėtoja