Garliavos Jonučių vidurinėje kasmet nestingama naujų idėjų, kaip prasmingai, įdomiai paminėti valstybines, tautines šventes. Šiemet, minint 95 –ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, taip pat netrūko išradingumo, daug kas buvo nauja, kitaip.
Visų pirma mokinius maloniai nustebino Vasario 16 – osios išvakarėse gerokai sutrumpintos pamokos. Jau prieš vidurdienį aktų salėje prasidėjo šventinis renginys. Visiems sugiedojus Lietuvos himną, mokyklos direktorius Aloyzas Pakolkis pasidžiaugė ugdytinių pasiekimais ir apdovanojo grupę moksleivių už laimėjimus meninio skaitymo, dailės konkursuose, šaškių bei tinklinio turnyruose, skirtuose valstybinei šventei. Šiltais plojimais buvo sutikta garbinga viešnia – rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, neseniai apdovanota Bernardo Brazdžionio premija, Aldona Ruseckaitė.
Labiausiai ugdytinius nustebino tai, kad meninę programą šįkart parengė ne mokiniai, o mokytojai. Nuščiuvusioje pilnutėlėje aktų salėje mes, pedagogai, parodėme poetinę muzikinę kompoziciją „Sunku mums būtų be vilties“ pagal Aldonos Ruseckaitės knygą „Šešėlis. J.M.M.“ (režisierės - mokytojos V. Vasiliauskienė ir L. Mikelionienė). Mūsų viešnia Aldona Ruseckaitė išreiškė susižavėjimą mokytojais, nepabijojusiais atsidurti besijaudinančiųjų, gal ir klystančiųjų mokinių vietoje, bei mokiniais, taip įdėmiai klausiusiais ir audringais plojimais sutikusiais visai kitame amplua pasirodžiusius savo mokytojus. Rašytoja priminė, kad Maironis išgyveno labai dramatiškų gyvenimo akimirkų, ypač Nepriklausomybę atgavus. Nors jam yra tekę nusivilti daugeliu valdininkų, pamynusių laisvės idealus, vis dėlto mūsų dainius niekad nenusivylė pačia Lietuvos valstybe, o Vasario 16 –oji jam buvusi viena svarbiausių švenčių. Maironis yra rašęs: „Kada nors galėsime didžiuotis, kad patyrėme tą neapsakomą jausmą – dalyvauti savo valstybės atkūrime!“ Kaip sakė A. Ruseckaitė, mes, vyresnioji dabarties karta, patyrę Sąjūdžio, Baltijos kelio, Kovo 11 –osios įvykius, galėtume dažniau prisiminti šias poeto mintis, džiaugtis, kad taip pat išgyvenome panašius laikus praėjusio šimtmečio pabaigoje, ir tuo džiugesiu dalintis su savo ugdytiniais. Malonu, pasak viešnios, kad tokia betarpiška, šilta atmosfera vyrauja ir šiame minėjime.
Pakilią šventinę nuotaiką dar labiau įkaitino Kauno ansamblis „Ainiai“. Šio instrumentinio ansamblio vyrai šmaikščiai pristatė senovinius liaudies instrumentus, jais grojo ir dainavo, o paskutinę polkutę atlikti kartu į sceną pakvietė visą būrį mūsų mokinių ir mokytojų, apdalinę juos neįprastais senoviniais instrumentais.
Po nuotaikingo koncerto mūsų mokytojų laukė dar viena šventės dalis. Paakinti kolegės geografės Onutės Kluodienės, išvykome į ekskursiją. Pirmiausia aplankėme Birštono miesto muziejų, kur saugomos šio krašto kultūros vertybės, pasakojama apie karališkojo kurorto praeitį. Toliau patraukėme Nemuno kilpų regioninio parko link. Didelį įspūdį paliko unikali medinė neogotikinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnytėlė Nemajūnuose. Dar viena šventinė „atrakcija“ mūsų laukė Stakliškių miestelyje. Visame pasaulyje neturinčioje analogų lietuviškoje midaus gamykloje buvome supažindinti su midaus ir midaus gėrimų gamybos technologija, išgirdome trumpą šio unikalaus gėrimo gamybos istoriją. Suprantama, Vasario 16 – osios išvakarėse buvo smagu kartu su kolegomis ir „padegustuoti“ šio mūsų tautinio paveldo statusą turinčio gėrimo.
Taigi darsyk įsitikinome, kad švęsti galima vis kitaip. Tik visi kartu norėkime ieškoti, kurti. Tada nei mes, mokytojai, nei mūsų ugdytiniai nesakysime, kad valstybinės šventės prievartinės, nuobodžios.
Zigrita Petraitienė
Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja