Roberto Keturakio poema „Jotvingiai“ brendo ilgai. Pasirašyta:1968-2008-ieji, Semba-Veisiejis.Keturiasdešimt metų praėjo nuo pirmojo pasistūmėjimo-eilėraščio, vėliau išaugusio į filosofiškai lyrišką išnykusios-išnaikintos mūsų giminiškos baltų genties –jotvingių-likimo apmąstymą. „Žodyje skaitytojui“ poetas atsiveria: jotvingiais, dabartiniais sūduviais, vadinasi, savo gimto ktrašto praeitimisusidomėjęs dar mokykloje. Literatūros mokytojas[ Garliavos vidurinė mokykla] Jonas Mačiulis „pakišo“ tuo metu uždraustą A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. „Ten, tarp išrikiuotų baltų kilčių, žvilgsnis iškart sustojo prie sakinio: kairiajame Nemuno krante, t. y. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniame Suvalkų krašte[...]-gyveno sūduviai, arba jotvingiai.“
Paskutinį kartą jotvingiai paminėti 1282-aisiais, kai Kernavės kunigaikščio Traidenio valdymo laikaistautiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti, jam pakluso žemaičiai ir jotvingiai, užkapoti negailestingų kryžiuočių ordino riterių. Šimtui metų jotvingiai sulaikė užpuolikus, per tą laiką kūrėsi Lietuvos valstybė ir stiprėjo...Jotvingiai-gentis, laisva iškeliavusi dausosna; apie jos buvimą mena tik upių, ešerų, vietų pavadinimai: Perseka, Obelija, Seirijas, Aviris, Seira, Neviša, Gauja, Skalva , istorijoje išlikę vardai: Gondinga, Jogintas, Boruta [rašytojas Kazys Boruta prisipažindavo esąs tikras jotvingis], Nodaras, Skomantas…
Poemoje nėra ištisinio siužeto. “Karkasą” sudaro istorinių įvykių pagrindu apmąstomas –išskaudamas laikmetis, užrašytas kronikose ir kituose istoriniuose dokumentuose, išgiedamas genties pasiryžimas žūti, bet nepasiduoti vergijon. Kartu tai yra ir Lietuvos , jos praeities ir dabarties, filosofiškai gilus įprasminimas. Šita žemė, sugėrusi jotvingių [ir kitų išnaikintų genčių ] kraują, turi savo atmintį. Ją žadina poeto žodis…
Gegužės 4-ąjąKauno rajono Viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Roberto Keturakio poema „Jotvingiai“. „Džiugu, kad šis pristatymas vyksta mano-jotvingių-žemėje, -džiaugėsi poetas. –Tai tarsi prisilietimas prie Istorijos per savastį, per giminystės pajautimą, asmenišką jos išgyvenimą“. Meninę kompoziciją atliko Garliavos vidurinės mokyklos mokiniai[ ruošėmokytojos A. Janušaitienė ir R. Jasukaitienė]. Įdomus sutapimas, kad ir mokiniai, ir poetas R. Keturakis bei jo bičiulis-poetas, skaitovas-R. Žilys , duetu skaitę kūrinį [vienam poemą skaityti esą per sunku-didelė jausmo įtampa ir dramatizmas] pasirinko tas pačias ištraukas. Todėl buvo galima ne tik palyginti[ Jaunųjų atlikėjų lūpose jos skambėjo „karingiau“, paties poeto-santūriau, išryškinant filosofinę gelmę.], bet ir nuspėti, kad būtent šios eilės „neša „ didžiausią minties krūvį.
Apie R. Keturakio kūrybą ir naujausią kūrinį-poemą „Jotvingiai“-pasakojo viešnia iš VDU, dėstytoja Inga Stepukonienė. Ji atskleidė gausybę įdomių faktų apie poeto senelių ir tėvų gyvenimą,ryšius su to meto šviesuoliais : P. Vaičaičiu, K. Aglinsku, J. Basanavičiumi...Iš čia ir ta šviesa , ir įgimta dora, prisiliečiant prie Istorijos ir kasdienybės, žydinčios neužmirštuole, iš čia ir tas subtilus poeto troškimas pagirti kitą, paskatinti, pasidžiaugti jaunimu, kuris tądien ir sudarė didžiąją klausytojų dalį. Dėstytoja pabrėžė kūrinio daugiaklodiškumą, gelmę, aktualumą nūdienos skaitytojui.
Susitikimo pabaigoje daugelį maloniai nustebino paties autoriaus skaitymas: Robertas Keturakis-puikus skaitovas! Jo įtaigus žodis-lyg ilgai brandintas grūdas, skirtas , anot paties poeto, ne Istorijai, o mums, išeinantiems „pasiklausti kelio“:kas esu, kur einu, kur eina Lietuva?
Regina Jasukaitienė
