Birželio 2-ąją Garliavos Roko Šliūpo poliklinikos bendruomenė drauge su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovais ir Roko Šliūpo šeimos nariais, Kauno rajono savivaldybės vadovais paminėjo daktaro Roko Šliūpo 150-ąsias gimimo metines. Šventės metu apdovanoti moksleivių rašinių konkurso „Rokas Šliūpas, Lietuvos Raudonasis Kryžius ir Garliava“ dalyviai – Rimantė Pauliukaitytė (Garliavos J. Lukšo gimnazija, mok. D. Krivickaitė), Gytis Bagdonavičius (Garliavos Jonučių gimnazija, mok. I. Stepukonienė), Deimantė Šerelytė (Garliavos J. Lukšo gimnazija, mok. D. Juknevičienė), Aušra Vainalavičiūtė (Garliavos J. Lukšo gimnazija, mok. D. Juknevičienė).
1865-ieji ir 1959-ieji – dvi datos, tarp kurių sutilpo daktaro Roko Šliūpo gyvenimas, tarsi laiko klostė suartinęs šimtmečius, tris socialines santvarkas, šalies okupaciją, du laisvės dešimtmečius ir dar vieną okupaciją, spaudos draudimo bei knygnešių laikus ir ilgus sovietinių trėmimų bei cenzūros metus. Istorija apie daktarą, prasidėjusi XIX amžiaus antroje pusėje, keliaudama per XX amžių, pasiekia XXI amžiaus pradžią gyvais prisiminimais tų, kurie būdami vaikai ar dar labai jauni matė ir bendravo su juo. Į R. Šliūpo gyvenimą šiandien galime žvelgti kaip į jungtį tarp laike, regis, vienas nuo kito nutolusių įvykių: gražios Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Kazio Aglinsko bei R. Šliūpo draugystės, bendros jų veiklos Nepriklausomybės priešaušrio laikotarpiu, pirmaisiais laisvės metais ir mūsų amžininkų, gyvenusių bei dirbusių greta šio žmogaus, prisiminimų.
Istoriniais faktais apie R. Šliūpo tėvus, jo brolių likimus, istorijos lūžius, pareikalavusius priimti greitus ir sunkius sprendimus, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos įkūrimą ir milžinišką darbą teikiant pagalbą po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje likusiems lietuviams, gydymo ir sveikatos mokslo įstaigų tinklo Lietuvoje kūrimą pasakojo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas, buvęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Romualdas Konstantinas Dobrovolskis. Su Roko Šliūpo vardu pavadintos poliklinikos bendruomene susitiko draugijos Kauno skyriaus pirmininkas Jonas Vitkauskas.
Literatūrinę formą R. Šliūpo gyvenimas įgavo moksleivių rašiniuose. Jaunieji garliaviečiai savo darbams ieškojo mažiau žinomų daktaro biografijos detalių, darbų, palikusių pėdsaką Garliavos krašto žmonių atmintyje.
„Iš istorijos yra žinomas faktas, kad 1901 metais Aleksoto gydytoju dirbo Rokas Šliūpas. Šiuo ir ankstesniu laikotarpiu jis atvykdavo į Garliavą aplankyti savo bičiulių: vaistininko Kazio Aglinsko, miestelyje gyvenusios Paršaičių šeimos, Pavytės kaime įsikūrusių Grinių. Rokas Šliūpas Garliavoje lankydavosi dar XIX amžiaus pabaigoje, nes šiame miestelyje Kazys Aglinskas buvo išplėtojęs plačią draudžiamos spaudos platinimo veiklą. Rokas Šliūpas bendravo su daktaru Vincu Kudirka, kuris, parvykęs iš mokslų Varšuvoje, vasarodavo netoli Zapyškio, Aukštadvario dvare. Vincas Kudirka paskatino jį įsitraukti į varpininkų veiklą, nes nustojus eiti pirmajam lietuviškam laikraščiui „Aušra“, nebuvo galimybių skleisti laisvą mintį, demokratines idėjas, kurios šiems šviesuoliams buvo labai svarbios. Garliava Rokui Šliūpui tapo ne tik malonia bendravimo su bičiuliais vieta. Garliavoje žmones gydęs daktaras Jonas Basanavičius ir vaistininkas Kazys Aglinskas nusprendė jį pakviesti gyventi ir dirbti čia nuolatos. Rokas Šliūpas sutiko ir jau 1909 metais jis dirba Garliavos žmonių gydytoju“, – rašo konkurso laureatas G. Bagdonavičius.
„Roką Šliūpą mes žinome ir kaip Garliavos ambulatorijos vedėją. 1944 metais jis buvo paskirtas nuolatinėms vedėjo pareigoms. Tuo laiku jis labai rūpinosi, kad Garliavos medicinos darbuotojai įgytų reikiamą medicininį išsilavinimą, baigtų medicinos kursus. Jo padedama, akušerių kursus Kaune baigė garliaviškė Monika Sikorskienė, kuri visame miestelyje ir jo apskrityse daugybę metų iki tol priiminėjo gimstančius kūdikius. Būtent Rokas Šliūpas Kaune ir įsteigė šiuos kursus, kuriuos baigusi Monika Sikorskienė buvo oficialiai priimta dirbti į Garliavos ambulatoriją.“
„Yra žinoma, jog jis buvo gydytojas, kuris sutiko gydyti sužeistus Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanus. Tą darė ne kartą: išiminėjo iš kaulų įstrigusias kulkas, operavo, siuvo žaizdas, tvarstė ir slaugė. Yra spėjimų, jog būtent jo dėka sužeisti Birutės rinktinės partizanai būdavo slapta gydomi ir Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kurioje daktaras Rokas Šliūpas ilgai dirbo ir kurioje turėjo daug artimų bičiulių medikų“, – rašinyje pasakoja G. Bagdonavičius.
Jautriu prisilietimu prie istorinių faktų ir įvykių išsiskyrė Rimantės Pauliukaitytės darbas, taip pat įvertintas laureato diplomu. Lengvais štrichais prisiliesdama prie daktaro biografijos, lyrišku žodžiu moksleivė atkleidė įtampą tarp lemtingų istorinių momentų ir žmogaus, bandančio nepalūžti, likti ištikimam žmogiškosioms vertybėms ir kūrybinei žmogaus prigimčiai.
„Nesvarbu, kaip rašys jo ir visų giminaičių pavardę įvairių šalių raštininkai (Šliupas, Šliūpas, Šliūpavičius ar netgi Šliūpov), jis išliks mažakalbis žemaitis. Žemaitis, susidraugavęs su bendramoksliais ir bendraminčiais daktarais suvalkiečiais Jonu Basanavičiumi, Vincu Kudirka, Kaziu Griniumi, Garliavos vaistininku Kazimieru Aglinsku. Juos visus vienys ne tik gydytojo darbas, bet ir rūpestis dėl Lietuvos – dėl jos valstybės, istorijos, papročių, kalbos.“
„Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir viena po kitos atsėlino nelaimės. Iš pradžių žmonos Liudvikos mirtis. Paskui dukrų Aldonos, Danutės ir Gražinos pasitraukimas į Vakarus. O didžiausia širdgėla – sūnaus Mindaugo tremtis į Sibirą dešimčiai metų. Viską būtų tada atidavęs. Taip, ir savo apdovanojimus, ir sūnaus 1939 m. Europos krepšinio čempionato aukso medalį, kad tik tą vienintelę paguodą – sūnų – senatvėje būtų jam palikę. Gelbėjo tik darbas. Dėkingi buvo garliaviečiai, ateidavę ir dėl ligos, ir kaip pas tėvą pasiguosti. Neramus pokaris buvo Garliavos apylinkėse, miškuose buvo sužeistų, reikėjo vaistų, tvarsčių... Paskui, ačiū Dievui, grįžo sūnus, gimė anūkas, vis žydėjo ir žydėjo sodai...“
Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas Jonas Gurkas jautriai įvertino moksleivių rašinius ir laureatams įteikė Garliavos PSPC įsteigtus diplomus ir apdovanojimus. Padėkas bei atminimo dovanėles konkurso dalyviam įteikė ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas R. K. Dobrovolskis. Minėjimo dalyviai padėjo gėles ir uždegė žvakeles ant Jonučių kapinėse palaidoto daktaro Roko Šliūpo kapą.
{gallery}2015/sliupas{/gallery}