Vėsų lapkričio rytą būrelis aštuntokų ir vienuoliktokų, Borutaičių draugijos nariai, bei jų mokytojai Zigrita Petraitienė ir Valentinas Padriezas vyko į Vilnių, turėdami tikslą apsilankyti Vilniaus Rotušėje ir Tolerancijos centre.
Maloniai bendraudami, čiauškėdami apie šį bei tą, greitai atvykome į sostinę. Priėjome baltą, galingą, išpuoselėtą pastatą - Vilniaus Rotušę. Čia mus pasitiko svetingas ir šmaikštus gidas, rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. Jis papasakojo, kad Rotušė vaizduojama kaip gotikinis dviejų aukštų statinys su bokštu. Deja, prieš keletą šimtmečių bokštas griuvo. Atstatyti Vilniaus Rotušę buvo patikėta Laurynui Stuokai – Gucevičiui, suprojektavusiam ir Vilniaus Arkikatedrą. Pastato centriniame fasade įrengti masyvūs granito laiptai, paliekantys neišdildomą įspūdį. Pirmiausia aplankėme Vilniaus Mero iškilmių kabinetą, labai erdvų, prabangų ir neperkrautą daiktų. Čia yra pabuvoję įvairių pasaulio šalių karalių, prezidentų ar kitų garsenybių. Senoje svečių knygoje puikuojasi daugybė autografų, tarp jų - Džordžo Bušo, Dalai Lamos, Norvegijos karaliaus Haroldo V, o vos prieš kelias savaites čia lankėsi ir būsimasis Danijos karalius. Drąsiausieji iš mūsų turėjo garbės pasėdėti krėsle, kuris buvo skirtas Lietuvoje viešinčiai karalienei Elžbietai II, galėjome pasipuošti Vilniaus Mero regalijomis – išdabinta sidabro grandine, sveriančia daugiau kaip 400 gramų. Sužinojome, kad viena svarbiausių Rotušės veiklos sričių – reprezentacinių ir protokolinių miesto renginių – iškilmingų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžių, įvairių Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimų, valstybinių švenčių minėjimų, miesto svečių, delegacijų sutikimų bei priėmimų organizavimas ir įgyvendinimas. Mums pasakojo, kad nuo 19 a. (panaikinus savivaldą) Rotušėje veikė „Mažasis“ teatras, o vėliau įsikūrė nuolatinis miesto teatras, kuris buvusios Rotušės pastate veikė iki 20 a. Vėliau pastatas buvo apleistas ir pradėjo nykti. Sovietmečiu ir iki 1995 m. šiose patalpose veikė Lietuvos dailės muziejus.
Apžiūrėję prabangiąsias Rotušės erdves, leidomės į paslaptingus rūsius. „Man didžiausias malonumas – užgesinti šviesą ir išgirsti išsigandusių lankytojų klyksmą“, - įleisdamas į vėsius ir pelėsiais kvepiančius Vilniaus rotušės požemius pokštavo ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. Kaip sakė, šie požemiai girdėjo ne tik išgąsčio klyksmus, bet ir šiurpias kankinamų kalinių aimanas – viduramžiais po rotuše veikė mirtininkų kalėjimas. Kaliniai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Požeminiame kalėjime greičiausiai taikytos bausmės, tuo metu paplitusios viduramžių Europoje – liežuvio išplėšimas, lūpų, ausų nupjovimas, pirštų kapojimas, deginimas. Įsivaizduokite mūsų pasimetimą, kai klausydami tokių pasakojimų keletą minučių visiškoje tamsoje ėjome vos išsitekdami šalia vienas kito, susikibę vorele. Daugeliui buvo baisu, tačiau kartu tai paliko didelį įspūdį - galėjome pajusti širdyje keistą virpesį, kurį galbūt jautė prieš daugelį metų šiuo tuneliu einantys žmonės. Laimei, greitai iš tamsių, kraupias istorijas menančių požemių grįžome į prabangų Vilniaus rotušės fojė. Atsisveikinę su rotušęs šeimininku, dar pasivaikščiojome po barokinį Vilniaus senamiestį, o prie Aušros vartų įsiamžinome bendroje nuotraukoje.
Dar vienas mūsų kelionės tikslas buvo paminėti tarptautinę Tolerancijos dieną ir apsilankyti Tolerancijos centre. Stebėjome Vilniaus Saulėtekio vidurinės mokyklos spektaklį pagal rašytojo Šalom Aleichemo kūrybą. Mokyklos, kurioje mokosi net 11 tautybių vaikai, pasirodymas privertė susimąstyti apie gabią, darbščią tautą, kuri XX amžiuje turėjo išgyventi baisią tragediją.
Ekskursijoje įsitikinome, kad Vilnius nuo seno buvo daugiakultūrinis, tolerantiškas miestas. Norisi tikėti, kad tokia mūsų sostinė išliks ir ateityje.
Karolina Baltrušaitytė, Viktorija Karčiauskaitė,
Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos 8 a klasės mokinės