Spalio 30 d. (antradienį) 17.30 val. kviečiame į Garliavos sporto ir kultūros centro III a. konferencijų salę, kur vyks profesionalūs mokymai apie savanorystę. Amžius neribojamas. Gali dalyvauti ir vyresnių klasių moksleiviai.
Savanorystės tradicijos Lietuvoje nėra itin senos, gilios ar plačiai sutinkamos. Pagrindą masinės savanorystės veiklai Lietuvoje sudarė Lietuvos Respublikos Savanoriškos veiklos 2011 m. birželio 22d. priimtas įstatymas Nr. XI-1500. Jis apibrėžė savanorišką veiklą, kaip neatlygintinai atliekamą visuomenei naudingą veiklą, kuri nelaikoma nelegaliu darbu. Numatyta nauda asmeniui ir visuomenei kuriant visuomenės gerovę, skatinant savanorių saviraišką ir tobulėjimą. Tai atvėrė daug galimybių visų amžiaus grupių žmonėms dalyvauti visuomeninių renginių organizavime, tokiuose kaip Maisto banko veikloje, sportinių žaidynių, kultūrinių renginių organizavime. Žmonės stebisi ir džiaugiasi, kad vis daugiau ir dažniau atsiranda žmonių, norinčių neatlygintai ir savo noru daryti gerus ir reikalingus darbus. Teatrų ir koncertų rūbinėse, sportinių žaidynių, sveikatingumo renginių metu, popiežiaus pasitikimo organizaciniuose darbuose, kraujo donorystės veikloje, medelių sodinimo akcijose jų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Tokiai veiklai pasiruošti nereikia ypatingų įgūdžių, žinių ir jų atnaujinimo, specialių gebėjimų ar ilgalaikių praktikų.
Tačiau yra tokių savanoriškos veiklos sričių, kuriose norint dalyvauti reikalingas ne tik papildomų žinių turėjimas, bet ir tam tikri praktiniai, profesionalūs įgūdžiai, kurie įgyjami mokymų ir praktinio darbo metu. Maždaug prieš 4-5 metus Lietuvoje šia tema pasirodė moksliniai straipsniai apie profesionalią savanorystę, buvo apginamos disertacijos, organizuojamos konferencijos, kūrėsi naujos savanoriškos organizacijos, orientuotos į savanoriškos profesionalios veiklos vystymą Lietuvoje.
Savanorystė suteikiant pirmąją medicininę pagalbą nelaimės, gaisro, avarijos metu, savanorystė teikiant socialinę pagalbą ligoniui, sergančiam neįgaliajam, savanorystė suteikiant pirminę psichologinę pagalbą potencialios savižudybės ar agresijos artimoje aplinkoje atvejais, reikalauja specifinių žinių ir praktikos. Profesionalios savanorystės poreikis yra nuolatos tiriamas. Jis ypač didelis greitosios medicinos pagalbos centruose, socialinių paslaugų centruose, senelių namuose, neįgaliųjų organizacijose, švietimo įstaigose. Kita vertus, profesionalios savanorystės patirtį turintys žmonės yra svarbūs daugeliui darbdavių.
Labai svarbu žinoti ir susivokti, kas gali žmogų pastūmėti pasirinkti profesionalios savanorystės kelią, kas yra tas svarbiausias postūmis, padedantis žmogus savanoriškai rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu bendrapiliečiu. Iš kur savyje atrasti tokiai veiklai reikalingą pirmąjį postūmį ar poreikį? Sunku atspėti, kokio postūmio reikia, kad atsirastų noras tapti ir būti profesionaliu savanoriu.
Vystantis profesionaliai savanorystei (kuri tik dabar pradeda plačiau skintis kelią Lietuvoje) reikia daug komponentų - laiko, papildomų naujų žinių, praktikos, didesnio susikaupimo ir, matyt, didesnio noro padėti kitam piliečiui. Išeinant iš nuostatos, kad ne viskas pasaulyje perkama ir ne viskas parduodama, kiekvienas būsimas profesionalus savanoris susitaiko su tuo, kad jis įgytą kvalifikaciją panaudos nemokamai, neatlygintinai savo artimo, savo bendruomenės nario, savo krašto piliečiams.
Renginio metu bus filmuojama ir fotografuojama.