2009-05-30 d. Garliavos gyventojai iškilmingai paminėjo savo miesto 200 metų sukaktį.
Garliava - nesena vietovė. XVIII amžiaus pabaigoje šios žemės centras buvo Jonučiai (3 km. nuo Garliavos).
Garliava išaugo iš gatvinio kaimo, kuris pradėjo kurtis XIX amžiaus pradžioje prie naujai nutiesto kelio grafo Juozo Godlevskio žemėje. Per Garliavą ėjo svarbus pašto kelias ´Kaunas -Marijampolė - Varšuva´.
1809m. grafas Juozas Godlevskis Garliavoje pastatė bažnyčią, o vietovę pavadino savo vardu - GODLEWO. Lietuviai ją ėmė vadinti GARLIAVA.
1809 - ieji metai - tai ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios, ir naujai įkurtos vietovės - Garliavos - įkūrimo metai. Be bažnyčios, grafas J.Godlevskis pastatė maldos namus evangelikams liuteronams, o žydams- sinagogą.
Garliavos Švč.Trejybės bažnyčia - klasicistinio stiliaus statinys (stačiakampis, plonas, du bokštai, 2 zakristijos). 1823 m. bažnyčią konsekravo Seinų vyskupas Čiževskis. 1826m. buvo įkurta ir Garliavos parapija (Jonučiuose liko parapijos kapinės).
Garliavos kunigai aktyviai dalyvavo 1863m. sukilimo įvykiuose: klebonas K.Vaišnora buvo kalintas, o už politinę neištikimybę vikarai J.Bartusevičius ir M. Radziukynas ištremti į Sibirą.
XX amžiaus pradžioje veikė Gyvojo rožančiaus brolija. 1905m. buvo įkurta parapijos biblioteka,kurią 1907m. perėmė ´Žiburio´ draugijos skyrius. 1912-1914m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, taip pat įsteigęs biblioteką, arbatinę, kepyklų, rengęs viešus vaidinimus. Per Pirmąjį pasaulinį karą, vykstant mūšiams prie Garliavos, buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, suskilo sienos, sudegė visi klebonijos pastatai. Iki 1923m. bažnyčia buvo suremontuota, o 1935m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą atstatyti ir bokštai. Bažnyčioje buvo įrengti elektriniai vargonai- vieni pirmųjų Lietuvoje. 1924m. Garliavoje įkurtas Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius.
Garliava nuo seno žinoma kaip pamaldžių, patriotiškai nusiteikusių žmonių kraštas. Čia kūrėsi grįžę iš Sibiro tremtiniai ir pokario rezistencijoje dalyvavę įvairių Lietuvos vietovių kovotojai bei jų ryšininkai. Aktyviausiai sovietinės okupacijos metais priešinosi Garliavos bažnyčia (klebonas kun.T.Dumbliauskas, kunigai V.Stakėnas ir V.Prajara). Čia buvo platinama Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Visoje Lietuvoje garsėjo vienuolės vargoninkės sesers Inocentos Zuzanos Miliūtės vadovaujamas bažnyčios choras.
Lietuvių kankinių atminimui slapta kryžius statė P.Petraitis, V.Švirinas, P.Blaževičius ir kt. Už antisovietinę veiklą buvo įkalinta Jadvyga Bieliauskienė. Garliavietis Saulius Kelpša sovietinės okupacijos metais buvo slapta iškėlęs lietuvišką Trispalvę.
Nuo 1981m. Garliavos klebonas monsinjoras Andrius Gustaitis reiškėsi bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime.
1999m. Garliavos klebonu paskirtas Kęstutis Vosylius.
2011m. Garliavos klebonu paskirtas Gintaras Urbštas.
XIX a. pradžioje Garliava - jau miestelis, išsiplėtęs abiejose kelio pusėse.1812m. vasarą pro Garliavą pravažiavo ir senuose valsčiaus valdybos namuose buvo apsistojęs Napoleonas, kurio armijos štabas buvo netoli Garliavos. 1827 m. Garliavoje buvo 12 namų ir 160 gyventojų, o 1890m. jau 94 namai ir 1125 gyventojai. 1898m. Garliavos parapiją sudarė 41 kaimas ir 33 dvarai bei palivarkai. Parapijos teritorijoje gyveno 11912 katalikų, 2218 žydai ir 71 liuteronas.
1863m. sukilimo atgarsiai buvo jaučiami ir Garliavoje. 1863m. vasario 01 d. kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą.
Tautinis lietuvių atgimimas gana anksti išjudino Garliavą ir jos apylinkes. Garliaviškis vaistininkas Kazys Aglinskas ( 1851-1924), mokytojai J.Andziulaitis, K.Sakalauskas - Vanagėlis, J.Mačys - Kėkštas ir kiti knygnešiai buvo sudarę lietuviškos spaudos mylėtojų ir platintojų draugiją, skleidė lietuvišką žodį. Pas K.Aglinską dažnai lankydavosi ir Jonas Basanavičius.
1905m. revoliuciniai įvykiai Rusijoje ir Lietuvoje paskatino ir garliaviečius bei apylinkės gyventojus lietuvius pasipriešinti caro valdžiai. 1905m. liepos mėn. miestelio valdyboje buvo sunaikinti valdiški raštai rusų kalba, skelbimai ir iškaba. Dar 1905m. kovo 3 d. 1000 garliaviečių peticiją carui: reikalavo sąžinės, žodžio, spaudos, susivienijimų ir tikėjimo laisvės, leisti lietuviams užimti Lietuvoje valdiškos tarnybos, siekė, kad teismuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba ir kt.
1918m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918-1923m. nemažai garliaviečių savanoriškai įstojo į Lietuvos kariuomenę. Žuvusiųjų savanorių atminimas įamžintas prie bažnyčios pastatytame paminkle.
1950m. Garliava - valsčiaus centras.
1923m. Garliavoje buvo 116 sodybų ir 936 gyventojai, kurių 65% sudarė žydai, 30% - lietuviai, 10% - kitų tautybių. Garliavoje buvo išgrįsta akmenimis centrinė Vytauto gatvė, pastatyta daug valdiškų ir privačių namų, valsčiaus būstinė (dab. Vytauto gatvės Nr.68). 1939m. Garliavoje gyveno apie 1300 gyventojų. Miestelyje buvo valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, paštas, vaistinė, 2 pradžios mokyklos, smulkaus kredito bankas, du garo malūnai, vilnų karšykla - verpykla, aliejaus spaustuvė, odų apdirbimo dirbtuvė. Beveik kas antrame name centrinėje Vytauto gatvėje buvo arba parduotuvė, arba restoranas - arbatinė.
1932m. Garliavos valsčiuje gyveno 10354 gyventojai. Bendras valsčiaus žemės plotas - 15198 ha. Garliavos valsčių sudarė 17 seniūnijų: Digrių, Garliavos, Jurginiškių, Jonučių, Karkazų, Kampiškių, Karkiškių, Marviankos, Pajiesio, Padainupio, Poderiškių, Pavytės, Rinkūnų, Ringaudų, Stanaičių, Žagariškių.
Garliavoje veikė gausus Šaulių būrys (vadas A.Mitkus), gaisrininkų komanda, tautininkų, jaunalietuvių, JŪR ( jaunųjų ūkininkų ratelis), pavasarininkų, skautų draugijos, taip pat katalikiškos pakraipos Šv. Juozapo, moterų katalikių, angelaičių ir kt. draugijos.
Nuo 1950m. birželio 20 d. iki 1955m. liepos 1 dienos Garliava - Panemunės rajono centras. 1955 07 01 Garliava prijungiama prie Kauno rajono, jai suteikiamas gyvenvietės statusas.
Okupacijų metais Garliava ir jos gyventojai labai nukentėjo. Vokiečių okupantai 1941m. rugpjūčio 28 d. Rinkūnuose, netoli Jiesios, sušaudė Garliavos gyventojus - žydus. Sovietinės okupacijos metais 1941m. birželio 14 d. ir 1948-1949m. šimtai garliaviečių buvo ištremti į Sibirą. Pirmieji tremtiniai (1941 m. birželio 14d.) buvo A.Mitkus su šeima, A.Keturakis su žmona, Juozas Jalinskas, Jakštų, Keturakių (Garliava), Kulikauskų, Mockevičių, Markauskų, Rutkauskų, Žilinskų ir kt. šeimos.
Pokario metais Garliavos apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova. Čia veikė Tauro apygardos Birutės rinktinė ( vadas Juozas Lukša). Žymesni partizanų susirėmimai su stribais ir enkavedistais vyko 1945m. kovo 5 d. ties Jurginiškių kaime, o 1946m. pabaigoje - ties Juodgiriu, kur enkavedistai ir stribai užpuolė partizano Žvangučio keliolikos vyrų būrį. Nukovę 23 užpuolikus, partizanai pasitraukė, tačiau žuvo Žvangutis ir 6 kovotojai. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo vežami į Garliavos ´stribyno´ kiemą atpažinimui ir patyčioms. Dabar šioje vietoje 198 m. spalio 29 d. Lietuvos tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus iniciatyva pastatytas koplystulpis lietuvių tautos kančiai atminti. Skulptorius - A. Teresius.
1951 m. rugsėjo 4 d. pavadinta vardu, o mokyklai 1994 m. suteiktas J. Lukšos vardas (dabar - J.Lukšos III vidurinei gimnazijai). Pabartypyje, netoli Garliavos, žuvo partizanas vadas Juozas Lukša. Jam atminti 1989m. viena Garliavos gatvių pavadinta J. Lukšos vardu.
Atgimimo laikotarpiu (1988-1990m) Garliavos gyventojai aktyviai įsijungė į atgimimo judėjimą. Dar 1988m. vasarą Garliavoje įsikūrė pirmoji Sąjūdžio grupė, labai aktyviai vadovaujama Ričardo Gudaičio. Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavo A.Drulia, V.Andriuškevičius, Mindaugas Babonas ir jo sūnus Mindaugas, V.Žindžius, K.Mickevičius, P.Petraitis, St.Taškus, A.Varanauskas, E.Dzidolikienė, J.Žemaitienė, O.Kondrotienė ir kt.
Sąjūdžio veiklą rėmė klebonas monsinjoras Andrius Gustaitis.
Seniūnijos perspektyvos:
Būdama netoli Kauno, prie Via Baltica automagistralės ir tarpvalstybinio geležinkelio magistralės, Garliava, gyventojų skaičiumi viršijanti ne vieną Lietuvos savivaldybės centrą, turi dideles perspektyvas.
Vykstant šalies administracinei teritorinei reformai Garliava turi geras galimybes tapti savivaldybės centru.
Gyventojų poreikiams būtina įkurti dar vieną mokyklą, pakloti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, išasfaltuoti gatves. Tam teks pasitelkti ir nevalstybinių bei užsienio fondų lėšas.
Ugdant miesto bendruomenę, vystant jaunimo sugebėjimus perspektyvoje bus siekiama kultūros veiklai teikti lavinimo, integracijos į informacinę visuomenę prioritetą, skatinti modernių technologijų diegimą versle, paslaugų ir vartojimo sferose.